Nr. 122

Dažnai tai, kas iš pradžių atrodo kaip bausmė, galiausiai pasirodo kaip apdovanojimas. Tiesiog likimas mus taip augina: vienus išbandydamas turtais ir galia, kitus - aistromis. Žmonėmis mus daro ne sėkmės, o pralaimėjimai. Sielos žaizdos ir dvasinės traumos apsaugo nuo kvailybių ir tarsi injekcijos pamažėle mus verčia kitokiais - sąmoningesniais nei buvome vakar, bet primityvesniais nei būsime ryt. Ir jei šiandien dar nepajėgiame išpildyti savo vaizduotės užmojų, vadinasi, dar ne laikas. Kol mintys didingesnės už esamos dienos darbus, tol ir skauda. Kartais nuo nyčiškai mikelandželiško kūjo smūgio (iš tavęs tarsi iš akmens luito siekiant išgauti liūtą), kartais nuo pleišto, įvaromo tiesiai į pūliuojančią ertmę sieloje, žiojėjančioms skylėms užkamšyti. Būti šlifuojamam iki penkiasdešimt septynių briaunų, kad iš deimanto virstum briliantu, nėra smagu. Žinoma, procesą galima sustabdyti, subanalinus mintis iki kasdienybės buitinių poreikių ar visuotinai peršamų vertybių. Bet tuomet teks gyventi su vilčių kapinynu ir svajonių antkapiais širdyje.