Kieno jūs pusėje, ponai, – Ostapo Benderio ar apmulkintų jo aukų? Kokį dievišką talentą reikia turėti, kad užkietėjusį sukčių sugebėtum paversti ne tik šmaikščiu, bet ir simpatišku herojumi… Kad keltų juoką jo daromos skriaudos, o jo nesėkmės – liūdesį.
Čia ir slypi neblunkantis „Aukso veršio“ paradokso žavesys – kai aukštyn kojom apversta vertybių skalė tikrąsias vertybes tik dar labiau išryškina. Sykiais tiesiog būtina pasidairyt po pasaulį ir iš tokios padėties – idant geriau pažintum, perprastum ir įsisąmonintum jo reliatyvumą. Šiuosyk ne fizinį, bet dvasinį.