Vanda Juknaitė, įsitvirtinusi tarp stipriausių prozos meistrų, nuolat reflektuoja gyvenimą ir kultūrą savo eseistikoje, parašytoje jautria moters ranka.
Pirmas knygos „Išsiduosi. Balsu“ kūrinys nauja kalba prabyla apie stokojančius ir visuomenės atstumtuosius, stabdydamas suvokimo inerciją ir versdamas mąstyti. Greta šio ir kitų eseistikos spausdinami pokalbiai, kuriuose įdėmiai žvelgiama į dabartines permainas. Įsitikinimo galia, dvasios vertybių tvirtinimas – šviesūs šios knygos ypatumai.
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Taigi ar pažįsti savo paties jėgą? Ar buvai kada gyvenimo suvestas į akistatą su pačiu savimi mirtinoje ligoje, tremtyje, kalėjime – vietoje, kuri atmeta, užbraukia įprastus elgesio įgūdžius, kultūros prietarus, parengtus atsakymus, išankstinį žinojimą. Likus be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.